Visi valstybės tarnautojai – biurokratai?!
2012-07-30
Viešoje erdvėje dažnai girdime žodžius "biurokratai", "klerkai" ir panašius epitetus, kurie dažniausiai lydi mūsų valstybės tarnautojus ir valstybiniame sektoriuje dirbančius žmones. Tokių sąvokų vartojimas Lietuvoje yra pasiekęs aukščiausią lygį, tad net ir žinių laidose šis terminas yra tapęs norma.
Pažvelgus į terminų žodyną žodis „biurokratas“ apibūdina asmenį, kuris trukdo tvarkyti reikalus ar juos vilkina, reikalaudamas atlikti smulkius formalumus. Negalime nesutikti, kad išties yra nemažai atvejų, kurie leidžia valstybės tarnautojus būtent taip ir įvardinti. Tačiau negalime pamiršti ir to, jog jie privalo vykdyti savo tarnybines funkcijas, kurios apibrėžtos „gremėzdiškose“ teisės normose. Nepaisant to, biurokrato sąvoka pastaruoju metu dažniausiai naudojama apibūdinant valstybės tarnautoją, nesigilinant ar jis nusipelnęs biurokrato etiketės.
Koks šios situacijos rezultatas? Labai gaila, bet tokiu atveju formuojama tik neigiama gyventojų nuomonė apie valstybės tarnyboje dirbančius asmenis, neva visi jie tinginiai, dirbančiųjų išlaikytiniai, kyšininkai ir t.t. Tokiu būdu valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims uždedamas anspaudas ,,blogietis“ , „valstybės lėšų švaistūnas“ ir pan. Susiklosčiusi padėtis verčia sąžiningai ir uoliai dirbančius valstybės tarnautojus jaustis blogai ir nepelnytai šmeižiamiems, o kartu dar laibiau paskatina jų nusivylimą, nepasitikėjimą bei neveiklumą.
Akivaizdžiai matome, kad tokia situacija ne tik sukelia neigiamas emocijas, bet ir yra paradoksali: sunkiai dirbantys ir sąlyginai mažus atlyginimus gaunantys valstybės tarnautojai jaučiasi nevertinami ir praranda motyvaciją nuoširdžiai dirbti, tuo tarpu visuomenė mano, jog per daug jų mokesčių ir lėšų skiriama išlaikant valstybės tarnybą. Tačiau statistika rodo, kad virš 20 000 darbuotojų, o tai sudaro apie 6 proc. nuo visų dirbančiųjų valstybės sektoriuje, gauna tik minimalų atlyginimą, tuo tarpu 30 proc. šio sektoriaus darbuotojų neuždirba daugiau kaip 1500 lt. Į šias kategorijas drąsiai galime įrašyti kone visus kultūros darbuotojus, bibliotekininkus ir panašių specialybių žmones.
Net darbuotojų dirbančių teisingumą vykdančiose institucijose gyvenimas nėra toks saldus, kaip dažnai atrodo. Pavyzdžiui, apylinkės teisėjo atlyginimas siekia apie 4 000 Lt. , padėjėjo apie 1800 Lt. , sekretorės 1300 Lt. , raštines darbuotojo nesiekia nė 1000 Lt. Tačiau darbo krūvis milžiniškas - teisėjas per metus vidutiniškai gauna apie 900 bylų, kurias turi kruopščiai išnagrinėti. Suprantama, kad valstybiniame sektoriuje yra atlyginimų siekiančiu net keliolika tūkstančių, tad akivaizdu, kad tokias disproporcijas reikia koreguoti.
Todėl mūsų visų, o pirmiausia politikų, pareiga taisyti šią situaciją ir ateinančiai Seimo daugumai bei Vyriausybei šioje srityje reikės daug nuveikti:
pirma - sumažinti biurokratinių procedūrų liūną, kuriose dažnu atveju paskęsta net tik besikreipiantis suinteresuoti asmenys, bet ir patys valstybės tarnautojai, privalantys taikyti teisės normas, reglamentuojančias eilę nereikalingų ir apsunkinančių patį procesą procedūrų;
antra - kelti valstybės tarnybos prestižą, siekiant pritraukti kvalifikuotų specialistų. Valstybės tarnautojams keliami labai aukšti reikalavimai, pvz. valstybės tarnautojai dirbdami tam tikrose pareigose privalo turėti specifinį aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tačiau kyla klausimas ar asmuo investavęs į brangias studijas ir gavęs pareigas valstybės tarnyboje bus sąžiningai įvertintas? Ar jam bus mokamas pakankamas ir orus atlyginimas?;
trečia - atstatyti sumažintus atlyginimus, o tam tikrų sričių valstybės tarnautojų atlyginimus būtina pakelti, idant būtų mažinamas atotrūkis tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių darbuotojų;
ketvirta – optimizuoti valstybės tarnyba bei spręsti netolygaus darbo krūvio problemą, didinant strategiškai svarbių sričių valstybės tarnautojų skaičių bei mažinant neefektyviai dirbančių ir besidubliuojančių pareigybių kiekį.
Visus šiuos žingsnius būtina žengti, nes tik taip sugebėsime atkurti piliečių pasitikėjimą valstybiniu sektoriumi ir pačia valstybe.
Arūnas Dudėnas
Pažvelgus į terminų žodyną žodis „biurokratas“ apibūdina asmenį, kuris trukdo tvarkyti reikalus ar juos vilkina, reikalaudamas atlikti smulkius formalumus. Negalime nesutikti, kad išties yra nemažai atvejų, kurie leidžia valstybės tarnautojus būtent taip ir įvardinti. Tačiau negalime pamiršti ir to, jog jie privalo vykdyti savo tarnybines funkcijas, kurios apibrėžtos „gremėzdiškose“ teisės normose. Nepaisant to, biurokrato sąvoka pastaruoju metu dažniausiai naudojama apibūdinant valstybės tarnautoją, nesigilinant ar jis nusipelnęs biurokrato etiketės.
Koks šios situacijos rezultatas? Labai gaila, bet tokiu atveju formuojama tik neigiama gyventojų nuomonė apie valstybės tarnyboje dirbančius asmenis, neva visi jie tinginiai, dirbančiųjų išlaikytiniai, kyšininkai ir t.t. Tokiu būdu valstybės tarnyboje dirbantiems asmenims uždedamas anspaudas ,,blogietis“ , „valstybės lėšų švaistūnas“ ir pan. Susiklosčiusi padėtis verčia sąžiningai ir uoliai dirbančius valstybės tarnautojus jaustis blogai ir nepelnytai šmeižiamiems, o kartu dar laibiau paskatina jų nusivylimą, nepasitikėjimą bei neveiklumą.
Akivaizdžiai matome, kad tokia situacija ne tik sukelia neigiamas emocijas, bet ir yra paradoksali: sunkiai dirbantys ir sąlyginai mažus atlyginimus gaunantys valstybės tarnautojai jaučiasi nevertinami ir praranda motyvaciją nuoširdžiai dirbti, tuo tarpu visuomenė mano, jog per daug jų mokesčių ir lėšų skiriama išlaikant valstybės tarnybą. Tačiau statistika rodo, kad virš 20 000 darbuotojų, o tai sudaro apie 6 proc. nuo visų dirbančiųjų valstybės sektoriuje, gauna tik minimalų atlyginimą, tuo tarpu 30 proc. šio sektoriaus darbuotojų neuždirba daugiau kaip 1500 lt. Į šias kategorijas drąsiai galime įrašyti kone visus kultūros darbuotojus, bibliotekininkus ir panašių specialybių žmones.
Net darbuotojų dirbančių teisingumą vykdančiose institucijose gyvenimas nėra toks saldus, kaip dažnai atrodo. Pavyzdžiui, apylinkės teisėjo atlyginimas siekia apie 4 000 Lt. , padėjėjo apie 1800 Lt. , sekretorės 1300 Lt. , raštines darbuotojo nesiekia nė 1000 Lt. Tačiau darbo krūvis milžiniškas - teisėjas per metus vidutiniškai gauna apie 900 bylų, kurias turi kruopščiai išnagrinėti. Suprantama, kad valstybiniame sektoriuje yra atlyginimų siekiančiu net keliolika tūkstančių, tad akivaizdu, kad tokias disproporcijas reikia koreguoti.
Todėl mūsų visų, o pirmiausia politikų, pareiga taisyti šią situaciją ir ateinančiai Seimo daugumai bei Vyriausybei šioje srityje reikės daug nuveikti:
pirma - sumažinti biurokratinių procedūrų liūną, kuriose dažnu atveju paskęsta net tik besikreipiantis suinteresuoti asmenys, bet ir patys valstybės tarnautojai, privalantys taikyti teisės normas, reglamentuojančias eilę nereikalingų ir apsunkinančių patį procesą procedūrų;
antra - kelti valstybės tarnybos prestižą, siekiant pritraukti kvalifikuotų specialistų. Valstybės tarnautojams keliami labai aukšti reikalavimai, pvz. valstybės tarnautojai dirbdami tam tikrose pareigose privalo turėti specifinį aukštąjį universitetinį išsilavinimą, tačiau kyla klausimas ar asmuo investavęs į brangias studijas ir gavęs pareigas valstybės tarnyboje bus sąžiningai įvertintas? Ar jam bus mokamas pakankamas ir orus atlyginimas?;
trečia - atstatyti sumažintus atlyginimus, o tam tikrų sričių valstybės tarnautojų atlyginimus būtina pakelti, idant būtų mažinamas atotrūkis tarp daugiausiai ir mažiausiai uždirbančių darbuotojų;
ketvirta – optimizuoti valstybės tarnyba bei spręsti netolygaus darbo krūvio problemą, didinant strategiškai svarbių sričių valstybės tarnautojų skaičių bei mažinant neefektyviai dirbančių ir besidubliuojančių pareigybių kiekį.
Visus šiuos žingsnius būtina žengti, nes tik taip sugebėsime atkurti piliečių pasitikėjimą valstybiniu sektoriumi ir pačia valstybe.
Arūnas Dudėnas
